Turbūt kiekvienas žmogus, gamindamas maistą, jo paskaninimui, marinavimui ar paruošimui naudoja druską. Juokaujama, kad negali būti gyvenimo be druskos, nes jis tampa “neskanus”. Taigi, šį produktą lengvai rasime kiekvienos šeimininkės lentynoje prie kasdien naudojamų prieskonių. Kadaise buvo labai paprasta išsirinkti druską, griebi tiesiog tokią, kokia yra prekyboje. Tačiau šiais laikais parduotuvių lentynose druskos asortimentas yra labai gausus ir nežinant, kuo druska skiriasi viena nuo kitos, lengvai nusipirkti tikėtina jau nepavyks. Kas ta druska, kokios yra jos rūšys ir kokią druską derėtų rinktis, kad valgyti ne tik skaniai, bet ir naudingai?
Natūralios druskos rūšys
Šiuo metu pasaulyje turime 9 labiausiai paplitusias druskos rūšis.
Stalo druska – ši druska gaminama stipriai kaitinant natūralią druską, net iki 648 laipsnių celsijaus. Šio kaitinimo metu dauguma naudingiausių junginių yra sunaikinami. Valgomoji druska, praturtinta būtinu jodu, taip pat yra ir balinama, ir neturi mikroelementų, todėl tai tikrai nėra pati geriausia druska. Šios rūšies druska dažnai gali turėti priedų, kurie sulėtina drėgmės absorbciją, todėl ją lengva barstyti iš druskų purtyklės.
Jūros druska – daugeliui labai gerai pažįstama jūros druska. Kaip ir galima to tikėtis, jūros druska yra išgaunama iš vandenyno. Druska praeina išgarinimo procesą, kad būtų atskirta nuo vandens. Jūros druska turi nedidelį kiekį natūralaus jodo. Tačiau šis kiekis tikrai nėra prilyginamas joduotai druskai, nes pastaroji jo turi kur kas daugiau. Paprastai ji yra daug mažiau rafinuota nei valgomoji druska ir yra tiek smulkių, tiek didesnių rūšių.
Himalajų rožinė druska – Šios druskos kilusios iš senovinių jūros dugnų Himalajų kalnuose. Rausva druskos spalva atsiranda dėl geležies kiekio. Ši druska yra gausiai prisotinta mineralų. Dėl savo populiarumo, ši druska tapo labiau prieinama rinkoje nei kitos egzotiškesnės druskos.
Pilka druska – ši savo spalvą įgauna iš molio, iš kurio ji būna išgaunama. Dar vienas plačiai paplitęs jos pavadinimas – Keltų Jūros druska. Šios rūšies druska yra griebiama rankomis Bretanės regione Prancūzijoje, kur natūralus molis ir smėlis sukuria drėgnus, daug mineralų turinčius kristalus. Ši druska paprastai išlaiko drėgmę.Kadangi ji renkama rankomis, pilka druska kainuoja šiek tiek daugiau, nei kitos natūralios druskos.
Fleur de sel – tame pačiame regione, kaip ir pilka druska, renkama ir ši “druskos gėlė”. Ji išrenkama iš pilkos druskos. Tačiau iš 40 kg pilkosios druskos išrenkama tik 1,5 kg Fleur de sel. Ši lengvos ir birios tekstūros druska yra labai vertinama ir gan brangi.
Juoda druska – Iš Havajų kilusi juodoji lavos druska yra nerafinuota ir vulkaninė. Juoda spalva atsiranda dėl aktyvintos anglies. Spalvų kontrastas gali neįtikėtinai įdomiai atrodyti jūsų patiekaluose, kas suteiks jiem dar daugiau unikalumo. Yra ir dar viena juodosios druskos rūšis – kala namak – kuri yra surenkama Indijoje. Tačiau vos ši druska sumalama, ji pakeičia savo spalvą į rožinę. Juoda druska taip pat priklauso brangesnių druskų kategorijai.
Raudona druska – Kita Havajų druska, raudona druska, savo spalvą įgauna iš vulkaninio Havajų molio, vadinamo alaea. Kai vanduo išgaruoja, ši druska patenka į potvynių baseinus, kur susimaišo su alavija. Manoma, kad šioje druskoje yra didžiausias kiekis mikroelementų, o ypatingai daug geležies.
Persų mėlynoji druska – ši unikali druska surenkama iš senovinio druskos ežero Irane. Jos skonis yra šiek tiek salstelėjęs ir ji gausi mineralų. Mėlyna spalva atsiranda ne dėl mineralinių medžiagų, bet dėl natūralaus druskos struktūros suspaudimo, kuris tęsiasi tūkstantmečiais. Ši druska yra labai brangi ir tikrai reta.
Rūkyta druska – palyginti su įprasta jūros druska, rūkyta neturi tiek naudingų savybių.Šios druskos rūšis rūkyta žemoje temperatūroje virš anglių sluoksnio, o tai suteikia kristalams malonų dūminį skonį ir pilką atspalvį.
Brangesnė nereiškia geresnė. Egzotinės druskos gali būti labai įdomus ir unikalus atradimas, tačiau įprastiems kasdieniams patiekalams pilnai užtenka nerafinuotos jūros druskos.
